Laimingo gyvenimo raktas – buvimas su gamta

Laimingo gyvenimo raktas

Laimingo gyvenimo raktas visada buvo, tebėra ir bus gyvenimas su gamta. Nuo seno žmogus gėrėjosi gamta, ji žmogų ir maitino, ir saugojo, ir guodė. Kad gamta yra laimingo gyvenimo raktas, supranta kiekvienas – juk jei tik turime sąlygas, skubame keltis ten, kur daugiau erdvės, kur galime užveisti sodą, pro langą matosi miškas… O štai ką rašė senoliai apie balandį: saulė jau aukštokai pakopėjusi, dieną ne tik kailinius, bet ir švarkus nuvelka, bet naktį žiema dar savo jėgą kartais rodo, dar ne juokais pašąla. Kad ir spaudžia, vis tiek nebe jos valia: kur įsaulė – jau ir žolytė kalasi. Sniegas, dar likęs, pakrūmės pašaliuose susimetęs, jei susižirnijęs (į stambius gumulėlius susiėmęs) – gerą žirnių derlių žada, o kada lygia pluta slūgsta – tegul ir gerai pažeis pievos, sunku bus gražų šieną paimti – lietingos vasaros lauk. Dieną saulutė balutėse prausiasi, naktį ledukas užtraukia – ir vėl ženklas: jei iš pakraščio lygiai traukia, vasara bus vienoda, o jei lyg adatom virsta – bus vasara marga. Ir karštų, ir šaltų, lietingų dienų sulauksi.

Vasaris. Dagiliai ir dagiliukai [iš bobutės užrašų]

Vasaris – tikra žiemos, šalčio karalystė, nors ir esti giedrių dienų, nors vienur kitur vėžė ir išsiskliunduoja. Bet sniegas viską dengia, šaltis spaudžia, tik vienas kitas didesnis stagaras iš sniego kyšo. Ant tų stagarų, ypač varnalėšų, dagių ir usnių, ir pamatysi nedidelį dailų paukštelį belesinėjantį.

Tai dagilis, dagiliukas. Žmonių globos jis neieško, bet šalčio taip pat prie sodybų prispaustas, kokioj užklonėje tarp varnalėšų būdamas, jis nelabai bijo. Nedidelis giesmininkas, bet balsas malonus. Myli žmonės dagiliukus; kad jau labai sunki žiema – ir saują nekultų linų galvenų, kanapių kokį stiebą pakiša. Jei porą kartų padėjai, einantį taip akytėmis ir lydi. Nėra jie žiopli, į rankas nesileidžia, kišenėse lašinių, kaip landžios zylės, neišknaibo, bet ir it pabaidyti žvirbliai nelekia.

Jei namuose kokia smagi ruoša ar šiaip smagu, smagus ir dagiliukas, o kad namuose nelinksma, tai dagiliukas nutildavęs. Koks paukštis dagilis, tokie ir žmonės dagiliukai: kad ir ko imtųsi, daro visada labai kruopščiai. Mėgsta gražiai, tvarkingai rengtis, labai dailiai tvarko sodybas. Vyrai – geri staliai, o jau ratelių ar stalių meistrai tokie, kad regis pats ratelis verpia, pačios staklės audžia. Kad ir kokį gyvulį laikytų, labai gerai prižiūri, todėl ir visokio plauko gyvuliai jiems rankon eina.

Ar namuose ar svečiuose – moka gražiai paklausyti, ne prasčiau pašnekėti. Sumanymas gražus, pokštas nepiktas. Labai daug ką sužino, bet išplepėti – nemėgėjai. Norėdami kokio amato pramokti ar šiaip svieto pamatyti ir toliau nuo namų nusitrenkdavę, bet visada grįždavę, ir ne tuščiomis kišenėmis, ne vėjo išpūstomis galvomis.

Katrą merginą nužiūrėjo – tą ir parsives, nors rinkdavosi ilgai. O pasirinkę visam kaimui nesigarsindavo. Šeimoje vyrai dagiliukai labai tvarkingi, ramūs, nors nesiduoda apstumdomi, po padu pakišami.

dagilis

Gruodis. Kūčios – mūsų ekonomikos, ūkinės veiklos ir kulinarijos istorija patiekaluose

Gruodyje žiema nusistoja, gruodyje pamatome, kad saulė vėl grįš, gruodyje užbaigiame visus sezoninius lauko darbus, susitvarkome atsargas. Gruodis – atsiskaitymų, atsargų patikrinimo metas. Gruodis – metas ir pasvarstyti, ir ateities darbus numatyti. Kai jau buitinės sąskaitos ir ataskaitos, tai ir platesni apmąstymai nebetoli: kas gi mes esame, kokie gi mūsų ryšiai su buvusiomis ir būsimomis kartomis.

Gruodis, tiksliau gruodžio pabaiga – ypatingas metas ne tik ūkiniu požiūriu, bet ir pats filosofiškiausias laikotarpis mūsų papročiuose. Apmąstymų, prisiminimų metas. Jei jau prisimename vakarykščius, užvakarykščius dalykus, tai nuklystame ir į labai labai senus. Nebežinome, kada tiksliai taip darėme, kodėl taip valgėme, bet taip buvo, ir mums nesmagu, jei tenka daryti kitaip. Taip, tūkstantmetė atmintis rašoma ne į popierius, bet mūsų sąmonės dienoraščius.

Svarbiausia gruodžio diena – Kūčios, tad ir pasižvalgykime po Kūčių stalą. Ne bet koks Kūčių stalas – šienu klotas, balta staltiese dengtas. Ir neatsitiktinai nepuošiame šienu ar šiaip džiovintų augalų kuokštais staltiesės, o dedame ją ant šieno: šienas – gyvulininkystės pagrindas – ankstesnis už žemdirbystę, ankstesnis už liną, staltiesę. 

Pasiruošiame žiemai džiovintų ir šaldytų ar į šieną įkastų obuolių, pasidžioviname įvairių uogų, prisirenkame grybų, riešutų. Bet niekada nei jų vienų, nei patiekalų iš jų nebūna tiek daug kaip per Kūčias. Taip ir turi būti. Juk buvo metas, kai pagrindinis maistas buvo tai, ką sugebėdavo susirinkti. Taigi, viena svarbiausių Kūčių patiekalų dalis – įvairios miško gėrybės, ir ne bet kokios, bet labai mažai tepakeistos.

Mūsų žemė vandeninga – ežeruose, upėse, upeliuose žuvų būta net labai nemažai, tad ir maiste joms tekdavo nemenka dalis. Žvejyba buvo labai svarbi ūkio šaka, tad ir žuvų ant Kūčių stalo visada atsirasdavo. Įmantriai paruoštų ar paprasčiausiai šutintų, savų vietinių ar pirktinių, bet būdavo.

Kūčių stalas

Spalis. Senovės lietuvių burtai ir prietarai apie spalį gimusius žmones [iš bobutės užrašų]

Daugeliu klausimų mes esame vienintelė vieta Europoje, išsaugojusi pasaulėžiūros, visai negiminingos šumeriškajai, nuotrupas. Turime ir jaunimo burtų, neaptinkamų kitur, susijusių su ančių svarstymusi.

Kai beieškodama dugne maisto antis paneria galvą ir statmenai iškelia uodegą, sakoma: antis svarstosi. Kai eidavo pėsčiomis prie ežero atbrado, kad ir sėliškiai prie Tauragno, Švintės, – nužiūrėdavo kokią pasisvėrusią antį ir susimąstydavo ką nors. Atsivers, kol nueisi Devynis ( ar kiek žingsnių), – sutiksi tą ir tą, neatsivers – nesutiksi. Arba skaičiuodavo, kiek antelių pasivers.

Turime ir dainą „Pasvarstyk, antele“. Neturėtų tojo daina stebinti: panašiai skambančių žodžių žaismas ir mūsų, ir ne mūsų tautosakoje dažnas.

Kaip ten būtų, jaunimas iš ančių burdavo. Tiesa, burdavo ir vyresni, tik jau visai dėl kitų priežasčių: jei ančių daug – bus sėkmingi kiti metai. Jei ančių daug, nemažai jų bus sumedžiota, nemažai bus maisto, o sočiam visada geriau.

Kokios mielos antelės, tokios mielos, geros ir spalio mėnesį gimusios mergelės: jos ir kuklios, ir švelnios, ir darbščios, ir labai rūpestingos; likusios našlėmis vienos vaikus sėkmingai augindavo, neretai ir į mokslus išleisdavo. Geros šeimininkės ir dar geresnės kaimynės, kad ir ką sužinos – niekam nepasakys.

Kokie vanagėliai, tokie ir spalio mėnesio berneliai: dailaus sudėjimo, drąsūs, stiprūs, vikrūs, jei reikia – nevengia ir susiremti, nesipučia, nesididžiuoja, bet visada būna pirmi. Ginčų, peštynių nekelia, bet užkabinti skriaudėjui parodyti, iš kur kojos dygsta, moka.

Sąžiningi ir laikosi duoto žodžio, labai nemėgsta apgavysčių ar gudravimų, – jei ką pagavo sukčiaujant, nors ir ant kelių suklupęs prašytų, daugiau nebebendraus. Suaugę būna kaimynų gerbiami, dažnai prašomi ginčų spręsti, renkami seniūnais, viršaičiais, gerai tvarko ūkį.

Šeimoje ramūs, teisingi, bet visur jų valia būna jauni merginų palankumo neieško, bet kad nužiūrės – tai ir piršis, tai ir ves. Jei vanagėlis merginą palieka, – tik ji pati kalta būna. Vanagėliai nemėgsta nei skolinti, nei skolintis, o jei skolinosi, tai būtinai gražins. Bet kas vanagėliui skolos negražins, gali didelių viešų bėdų susilaukti.

Vanagėliai mėgsta gražius, tvarkingus pastatus, gerai sutvarkytą ūkį, pirmarūšius gyvulius. Jei ir geri sodininkai. Nusimano apie bites ir esti patikimi bičiuliai.

senoliai

Rugpjūtis. Jei ne grybai ir ne uogos… [iš bobutės užrašų]

Mėnuo pavadintas rugpjūčiu, bet laukuose ne tik rugių, bet ir vasarojaus jau beveik nebėra, suvežtas į kluonus, daržines ir pirmas pievų atolas. Laukai lyg paplatėja, paerdvėja. Ilgterėjo naktys, galima daugiau ir pamiegoti, ir ankstėliau, su aušra po gero poilsio atsikėlus, nes naktys, kad dar ir šiltos, bet jau nebealsios, pabėgėti miškan uogų ar grybų.

Laiku renkamos ir kitos uogos geriau derėjo, o jau grybų – eik ir pjaute pjauk. Geri grybautojai rasdavo baravykų tiltų po puskapį ar daugiau. Miškas lyg ir visų, takas irgi visiems – niekam neužgintas, o kur nuo takoį tankumėlę pasukti – ne visi žinojo, taip ir turėjo savo vietas, nueis ten – ir prisipjaus kiek reikia; kad grybukas dar visai mažas – palaikys dieną kitą, paugdys. Jei kas ir pamatydavo netyčiomis ką iš takelio sliūkinant, nebuvo įprasta sekti, stebėti, šnipinėti – miškas didelis, visiems užteks, tik būk akylas ir ne gobšas.

Grybauti eidavo dideli ir maži, jauni ir seni. Grybus pagarbiai pažeme pjaudavo; pjūvio vietą nukritusiu lapu ar išpešta samana pridengdavo. Nebuvo įpročio grybus rauti, panešėjus kotus tašyti. Tokių nei žalių, nei raugtų ar džiovintų niekas ir nepirktų. Jei jau atsitikdavo kam miške be peilio grybą rasti – apsižiūrėdavo, skiedrelę susiieškodavo, jei ir tokios nerasdavo – smilga nusipjaudavo. Už taisalakonai, labanoriškiai beveik nežinojo visai negrybingų metų.

Būdavo nelabai derlingų ir ypač grybingų – kas ketvirti penkti vienokie ar kitokie išpuldavo. Bet ir pačiais negrybingaisiais sau ir parduoti grybų užtekdavo, ir salakonų, labanoriškių, minciškių grybai visada būdavo brangesni. Tiesa, smetoniniams metams įpusėjus atsirado lyg ir mokytų miškininkų, kurie rašė, esą grybo saugoti nereikia, jų sėklos tiek esą, kad vis tiek it amarų krėsti dygsta, kad grybus rauti reikia. Šaipėsi iš to mokslo supirkėjai
žydeliai ir sakydavo, kad kažkur toli, kur Varšuvon grybus parduoda, kuo ilgesniu kotu džiovina, tik už tuos grybus per pusę pigiau moka negu už gražius salakonų baravykus. Kraipė galvas seni grybautojai: negi galima su gyvu daiktu, kad ir grybu, negražiai elgtis? Žinoma, jei aptikai kur lepšį, iš koto bevirstantį, ir norėsi parsinešti sėklai, negi nuodėmė, kad kotą laužte nulauši ar kepurę numausi.

Tuomet buvo daug vienkiemių, buvo ir nuosavų nedidelių miškelių, – todėl ne vienas sugalvojo pusėje savo miško mokslingai rauti, o kitoje pusėje senoviškai pjauti. Apsijuokė tuokart mokslas: kur buvo rauta, gan greit vien musmirės ir lūželės ūmėdės beliko, ir ne vieniems metams taip. Vėliau beskaičiuodami gautus turtus pamatėme ir kitą skirtumą: paminčėj ar palabanorėj grybaudamas į kiemą įeisi – grybų derlumo ir baravykų dalies skirtumo
nematysi, o dzūkuos: jei baravykų, kaip ir derėtų, yra dešimta kepurinių grybų dalis, sodybos per penkis ar toliau kilometrų, o kuo arčiau kaimo ar viensėdžio, tuo baravykų mažiau. Dabar tokių skirtumų, deja, nebėra – ratuotieji visus miškus vienodai apniko.

Buvo miške grybų, buvo uogų, ir ne po truputį, o rink, kiek netingi, tik rytais reikia eiti – nei į šviesą, nei tiesiai prieš ją, pažemiui žiūrint. Ir per tą gražumą, kai, regis, būk ir džiaukis, pradeda puikuotis, ant plonų šakelių ar nutiestų
vielų tūptis kregždutės. Mažos, bet mielos paukštės – visada judrios, vikrios, dailios, tvarkingos, neklysdamos parodys giedrą ar lietų, mielos šnekūnės, bet ne rėksnės, jaukios, žmogaus nebijančios, lizdelius pastogėje susilipdančios. Lizdelyje, aišku, viena šeimyna, bet greta ir kelios sutaria, o kad vanagas pasirodo, atslenka žebenkštis, šeškas ar kiaunė arba žvirblis įsikrausto – ne tik tų namų, bet ir tolimos, visos taip puola, kad niekadėjui sprukt arba žūt tenka.

Gerai sutaria šeimininkai – gyvena kregždės, o kad namuose kas ne be taip darytis ima, kregždės apleidžia tuos namus, geruoju ar piktuoju, o kregždžių parodomi privengia ir tie, kurie niekam nusileisti nelinkę. Baisu minėti, bet šalinasi kregždės ir tų namų, kuriuos trenkia žaibas ar šiaip ištiks gaisras. Dėl barnių – nesunku suprasti: prie
kasdieninio darbo garsų kregždės pripratusios, o visokie triukšmai trikdo jų ramybę. Retai ir gaisrai kyla nei iš šio, nei iš to, dažniausiai įsiplieskia ten, kur įprastą darną ima keisti aplaidumas. Akyli paukšteliai, matyt, viską pastebi.

Rugpjūtis

Priklausomybė nuo pinigų

Dažnai girdime apie įvairias priklausomybes. Dažniausiai kalbame apie priklausomybę alkoholiui, narkotikams, nes ji, matyt, labiausiai krenta į akis. Niekada per daug nesmerkiame žmogaus, kuris visą savo gyvenimą bent po pusę paros kala pinigus. Netgi į tuos, kurie užsiima abejotinais verslais ir amatais žiūrime su atlaidumu – na, žmogus sukasi… Iš tikro tai gali būti vienas iš priklausomybės nuo pinigų požymių, kuris gali daryti daugiau žalos asmeniui ir visuomenei, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Priklausomybę nuo pinigų kenčiantys asmenys tvirtai tiki, kad tik pinigai jų gyvenimus padarys gražius ir laimingus. Jie šventai įtikėjo, kad protingas ir sėkmingas gali būti tik tas, kurio kišenėje ir sąskaitoje nestinga šlamančiųjų. Pinigai jiems atrodo absoliutus gėris, prieš kurį nublanksta visos kitos vertybės ir idealai. O kai priklausomybės kamuojamas asmuo tuo šventai tiki, tuomet jam atrodo pateisinama padaryti kone bet ką, kad tik prasimanytų pinigų. Pinigai tampa vertingesni už padorumą, sąžinę ir apskritai žmogiškąją vertę.

Jei matėte filmą „Zeitgeist“, jame pateikta tokia mintis: ‘Duokit man galimybę valdyti finansus, ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus’. Ar jūs manote, kad jus asmeniškai galima paprastai valdyti per pinigus? Ar esate pasirengęs už pinigus parduoti savo žmoną, motiną ir vaikus? Visi kaip vienas įsitikinę, kad jį asmeniškai pinigai tiek nevaldo, valdo tik visus kitus. Dėl ko žmonės kreipiasi į minipaskola.lt? Nes jie išleido visus, o dabar reikia daugiau pinigų.

Pinigai valdo žmones tik tuo atveju, jei šie pasirašo pinigų diktatui. Jei jų vertybės nestato pinigų į pirmą vietą, tuomet juos per pinigus valdyti tampa keblu.

Tačiau ar jūs esate įsitikinę, kad esate toks abejingas pinigams kaip manote?

pinigai

Apie priklausomybes

Šios dienos įrašui pasirinkau bene labiausiai nuo “sveikumo” ir “sveikatos” nutolusią temą, kokia tik gali būti – priklausomybes. Vis tik, narkotikai – XXI ir daugelio kitų amžių rykštė, tad manau, jog pravartu būtų atidžiau susipažinti su medžiagomis, nuo kurių žmonės dažniausiai tampa priklausomi ir kurių dėka žaloja savo sveikatą.

Šiai dienai dažniausiai narkotikai ir juos lydinčios priklausomybės skirstomos į keletą kategorijų:

Kanabinoidai. Šiai narkotikų rūšiai priklauso kanapės, hašišas ir naujosios “Spice” atmainos, kuriose taip pat gausų kanabinoidinius receptorius veikiančių cheminių medžiagų. Ilgai vartojant šiuos “preparatus”, pasireiškia įvairaus pobūdžio nuotaikų svyravimai, atminties sutrikimai, suprastėja kognityviniai gabumai. Rekomenduojamas ilgalaikis abstinentinis gydymas.

Haliucinogenai. Į šią grupę patenka LSD, “magiškieji grybai” (psilocibino turinčios grybų rūšys) bei keletas kitų retesnių narkotikų, tokių kaip Meskalinas, DOM ar DMT. Haliucinogenų pavadinimas kilo nuo žodžio “haliucinacijos” ir jis liudija, jog pavartojus vieno ar kito preparato, sąmonėje prasideda sunkiai kontroliuojami ir dar sunkiau apibūdinami procesai. Galimos klausos, regos, lytėjimo, skonio ir mentalinės haliucinacijos. Priklausomybė nuo haliucinogenų – labai retas reiškinys.

Opiatai. Opiatas vadinami įvairūs opijaus dariniai. Po šia kategorija patenka heroinas, morfijus, metadonas, fentalinas, buprenofrinas ir kiti. Priklausomybė nuo minėtų narkotikų išsivysto stulbinančiu greičiu, sukelia katastrofiškus padarinius, o jos gydymas – ypatingai komplikuotas. Yra keli galimi gydymo būdai: pakaitinė opioidinė terapija (naudojami tam tikri abstinenciją slopinantys vaistai) arba visiškas atsisakymas (neretai šiam tikslui pasiekti prireikia reabilitacinių bendruomenių)

Stimuliantai. Stimuliatorių grupei priskirti galime amfetaminą, metamfetaminą, MDMA (“ecstasy”), kokainą ir begalę kitų. Šios medžiagos pasižymi euforizuojančiu, tonizuojančiu ir bet kokius nuovargio ar depresijos simptomus naikinančiu poveikiu. Šalutiniai simptomai (perdozavus) – nerimo priepuoliai, panikos atakos ir psichozės. Gydymas yra įmanomas iki tam tikros stadijos, jei priklausomojo smegenims nėra padarytos nepataisomos, sunkią šizofrenijos formą sukeliančios ilgalaikės žalos.

Dar teko girdėti apie benzodiazepinus, fenetilaminus ir krūvą pačių įvairiausių sintetinių narkotikų. Nauja rinka, matote, atsirado. Ką gi, apie juos – galbūt kada kitą kartą. =’) O kol kas – sveikime! Jei neturime nuo ko sveikti, pasidžiaukime savo sveikata! 🙂 Narkotikai ir alkoholis