Vasaris. Dagiliai ir dagiliukai [iš bobutės užrašų]

Vasaris – tikra žiemos, šalčio karalystė, nors ir esti giedrių dienų, nors vienur kitur vėžė ir išsiskliunduoja. Bet sniegas viską dengia, šaltis spaudžia, tik vienas kitas didesnis stagaras iš sniego kyšo. Ant tų stagarų, ypač varnalėšų, dagių ir usnių, ir pamatysi nedidelį dailų paukštelį belesinėjantį.

Tai dagilis, dagiliukas. Žmonių globos jis neieško, bet šalčio taip pat prie sodybų prispaustas, kokioj užklonėje tarp varnalėšų būdamas, jis nelabai bijo. Nedidelis giesmininkas, bet balsas malonus. Myli žmonės dagiliukus; kad jau labai sunki žiema – ir saują nekultų linų galvenų, kanapių kokį stiebą pakiša. Jei porą kartų padėjai, einantį taip akytėmis ir lydi. Nėra jie žiopli, į rankas nesileidžia, kišenėse lašinių, kaip landžios zylės, neišknaibo, bet ir it pabaidyti žvirbliai nelekia.

Jei namuose kokia smagi ruoša ar šiaip smagu, smagus ir dagiliukas, o kad namuose nelinksma, tai dagiliukas nutildavęs. Koks paukštis dagilis, tokie ir žmonės dagiliukai: kad ir ko imtųsi, daro visada labai kruopščiai. Mėgsta gražiai, tvarkingai rengtis, labai dailiai tvarko sodybas. Vyrai – geri staliai, o jau ratelių ar stalių meistrai tokie, kad regis pats ratelis verpia, pačios staklės audžia. Kad ir kokį gyvulį laikytų, labai gerai prižiūri, todėl ir visokio plauko gyvuliai jiems rankon eina.

Ar namuose ar svečiuose – moka gražiai paklausyti, ne prasčiau pašnekėti. Sumanymas gražus, pokštas nepiktas. Labai daug ką sužino, bet išplepėti – nemėgėjai. Norėdami kokio amato pramokti ar šiaip svieto pamatyti ir toliau nuo namų nusitrenkdavę, bet visada grįždavę, ir ne tuščiomis kišenėmis, ne vėjo išpūstomis galvomis.

Katrą merginą nužiūrėjo – tą ir parsives, nors rinkdavosi ilgai. O pasirinkę visam kaimui nesigarsindavo. Šeimoje vyrai dagiliukai labai tvarkingi, ramūs, nors nesiduoda apstumdomi, po padu pakišami.

dagilis

Spalis. Senovės lietuvių burtai ir prietarai apie spalį gimusius žmones [iš bobutės užrašų]

Daugeliu klausimų mes esame vienintelė vieta Europoje, išsaugojusi pasaulėžiūros, visai negiminingos šumeriškajai, nuotrupas. Turime ir jaunimo burtų, neaptinkamų kitur, susijusių su ančių svarstymusi.

Kai beieškodama dugne maisto antis paneria galvą ir statmenai iškelia uodegą, sakoma: antis svarstosi. Kai eidavo pėsčiomis prie ežero atbrado, kad ir sėliškiai prie Tauragno, Švintės, – nužiūrėdavo kokią pasisvėrusią antį ir susimąstydavo ką nors. Atsivers, kol nueisi Devynis ( ar kiek žingsnių), – sutiksi tą ir tą, neatsivers – nesutiksi. Arba skaičiuodavo, kiek antelių pasivers.

Turime ir dainą „Pasvarstyk, antele“. Neturėtų tojo daina stebinti: panašiai skambančių žodžių žaismas ir mūsų, ir ne mūsų tautosakoje dažnas.

Kaip ten būtų, jaunimas iš ančių burdavo. Tiesa, burdavo ir vyresni, tik jau visai dėl kitų priežasčių: jei ančių daug – bus sėkmingi kiti metai. Jei ančių daug, nemažai jų bus sumedžiota, nemažai bus maisto, o sočiam visada geriau.

Kokios mielos antelės, tokios mielos, geros ir spalio mėnesį gimusios mergelės: jos ir kuklios, ir švelnios, ir darbščios, ir labai rūpestingos; likusios našlėmis vienos vaikus sėkmingai augindavo, neretai ir į mokslus išleisdavo. Geros šeimininkės ir dar geresnės kaimynės, kad ir ką sužinos – niekam nepasakys.

Kokie vanagėliai, tokie ir spalio mėnesio berneliai: dailaus sudėjimo, drąsūs, stiprūs, vikrūs, jei reikia – nevengia ir susiremti, nesipučia, nesididžiuoja, bet visada būna pirmi. Ginčų, peštynių nekelia, bet užkabinti skriaudėjui parodyti, iš kur kojos dygsta, moka.

Sąžiningi ir laikosi duoto žodžio, labai nemėgsta apgavysčių ar gudravimų, – jei ką pagavo sukčiaujant, nors ir ant kelių suklupęs prašytų, daugiau nebebendraus. Suaugę būna kaimynų gerbiami, dažnai prašomi ginčų spręsti, renkami seniūnais, viršaičiais, gerai tvarko ūkį.

Šeimoje ramūs, teisingi, bet visur jų valia būna jauni merginų palankumo neieško, bet kad nužiūrės – tai ir piršis, tai ir ves. Jei vanagėlis merginą palieka, – tik ji pati kalta būna. Vanagėliai nemėgsta nei skolinti, nei skolintis, o jei skolinosi, tai būtinai gražins. Bet kas vanagėliui skolos negražins, gali didelių viešų bėdų susilaukti.

Vanagėliai mėgsta gražius, tvarkingus pastatus, gerai sutvarkytą ūkį, pirmarūšius gyvulius. Jei ir geri sodininkai. Nusimano apie bites ir esti patikimi bičiuliai.

senoliai