Spalis. Senovės lietuvių burtai ir prietarai apie spalį gimusius žmones [iš bobutės užrašų]

Daugeliu klausimų mes esame vienintelė vieta Europoje, išsaugojusi pasaulėžiūros, visai negiminingos šumeriškajai, nuotrupas. Turime ir jaunimo burtų, neaptinkamų kitur, susijusių su ančių svarstymusi.

Kai beieškodama dugne maisto antis paneria galvą ir statmenai iškelia uodegą, sakoma: antis svarstosi. Kai eidavo pėsčiomis prie ežero atbrado, kad ir sėliškiai prie Tauragno, Švintės, – nužiūrėdavo kokią pasisvėrusią antį ir susimąstydavo ką nors. Atsivers, kol nueisi Devynis ( ar kiek žingsnių), – sutiksi tą ir tą, neatsivers – nesutiksi. Arba skaičiuodavo, kiek antelių pasivers.

Turime ir dainą „Pasvarstyk, antele“. Neturėtų tojo daina stebinti: panašiai skambančių žodžių žaismas ir mūsų, ir ne mūsų tautosakoje dažnas.

Kaip ten būtų, jaunimas iš ančių burdavo. Tiesa, burdavo ir vyresni, tik jau visai dėl kitų priežasčių: jei ančių daug – bus sėkmingi kiti metai. Jei ančių daug, nemažai jų bus sumedžiota, nemažai bus maisto, o sočiam visada geriau.

Kokios mielos antelės, tokios mielos, geros ir spalio mėnesį gimusios mergelės: jos ir kuklios, ir švelnios, ir darbščios, ir labai rūpestingos; likusios našlėmis vienos vaikus sėkmingai augindavo, neretai ir į mokslus išleisdavo. Geros šeimininkės ir dar geresnės kaimynės, kad ir ką sužinos – niekam nepasakys.

Kokie vanagėliai, tokie ir spalio mėnesio berneliai: dailaus sudėjimo, drąsūs, stiprūs, vikrūs, jei reikia – nevengia ir susiremti, nesipučia, nesididžiuoja, bet visada būna pirmi. Ginčų, peštynių nekelia, bet užkabinti skriaudėjui parodyti, iš kur kojos dygsta, moka.

Sąžiningi ir laikosi duoto žodžio, labai nemėgsta apgavysčių ar gudravimų, – jei ką pagavo sukčiaujant, nors ir ant kelių suklupęs prašytų, daugiau nebebendraus. Suaugę būna kaimynų gerbiami, dažnai prašomi ginčų spręsti, renkami seniūnais, viršaičiais, gerai tvarko ūkį.

Šeimoje ramūs, teisingi, bet visur jų valia būna jauni merginų palankumo neieško, bet kad nužiūrės – tai ir piršis, tai ir ves. Jei vanagėlis merginą palieka, – tik ji pati kalta būna. Vanagėliai nemėgsta nei skolinti, nei skolintis, o jei skolinosi, tai būtinai gražins. Bet kas vanagėliui skolos negražins, gali didelių viešų bėdų susilaukti.

Vanagėliai mėgsta gražius, tvarkingus pastatus, gerai sutvarkytą ūkį, pirmarūšius gyvulius. Jei ir geri sodininkai. Nusimano apie bites ir esti patikimi bičiuliai.

senoliai