Gruodis. Kūčios – mūsų ekonomikos, ūkinės veiklos ir kulinarijos istorija patiekaluose

Gruodyje žiema nusistoja, gruodyje pamatome, kad saulė vėl grįš, gruodyje užbaigiame visus sezoninius lauko darbus, susitvarkome atsargas. Gruodis – atsiskaitymų, atsargų patikrinimo metas. Gruodis – metas ir pasvarstyti, ir ateities darbus numatyti. Kai jau buitinės sąskaitos ir ataskaitos, tai ir platesni apmąstymai nebetoli: kas gi mes esame, kokie gi mūsų ryšiai su buvusiomis ir būsimomis kartomis.

Gruodis, tiksliau gruodžio pabaiga – ypatingas metas ne tik ūkiniu požiūriu, bet ir pats filosofiškiausias laikotarpis mūsų papročiuose. Apmąstymų, prisiminimų metas. Jei jau prisimename vakarykščius, užvakarykščius dalykus, tai nuklystame ir į labai labai senus. Nebežinome, kada tiksliai taip darėme, kodėl taip valgėme, bet taip buvo, ir mums nesmagu, jei tenka daryti kitaip. Taip, tūkstantmetė atmintis rašoma ne į popierius, bet mūsų sąmonės dienoraščius.

Svarbiausia gruodžio diena – Kūčios, tad ir pasižvalgykime po Kūčių stalą. Ne bet koks Kūčių stalas – šienu klotas, balta staltiese dengtas. Ir neatsitiktinai nepuošiame šienu ar šiaip džiovintų augalų kuokštais staltiesės, o dedame ją ant šieno: šienas – gyvulininkystės pagrindas – ankstesnis už žemdirbystę, ankstesnis už liną, staltiesę. 

Pasiruošiame žiemai džiovintų ir šaldytų ar į šieną įkastų obuolių, pasidžioviname įvairių uogų, prisirenkame grybų, riešutų. Bet niekada nei jų vienų, nei patiekalų iš jų nebūna tiek daug kaip per Kūčias. Taip ir turi būti. Juk buvo metas, kai pagrindinis maistas buvo tai, ką sugebėdavo susirinkti. Taigi, viena svarbiausių Kūčių patiekalų dalis – įvairios miško gėrybės, ir ne bet kokios, bet labai mažai tepakeistos.

Mūsų žemė vandeninga – ežeruose, upėse, upeliuose žuvų būta net labai nemažai, tad ir maiste joms tekdavo nemenka dalis. Žvejyba buvo labai svarbi ūkio šaka, tad ir žuvų ant Kūčių stalo visada atsirasdavo. Įmantriai paruoštų ar paprasčiausiai šutintų, savų vietinių ar pirktinių, bet būdavo.

Kūčių stalas