Mėnuo pavadintas rugpjūčiu, bet laukuose ne tik rugių, bet ir vasarojaus jau beveik nebėra, suvežtas į kluonus, daržines ir pirmas pievų atolas. Laukai lyg paplatėja, paerdvėja. Ilgterėjo naktys, galima daugiau ir pamiegoti, ir ankstėliau, su aušra po gero poilsio atsikėlus, nes naktys, kad dar ir šiltos, bet jau nebealsios, pabėgėti miškan uogų ar grybų.
Laiku renkamos ir kitos uogos geriau derėjo, o jau grybų – eik ir pjaute pjauk. Geri grybautojai rasdavo baravykų tiltų po puskapį ar daugiau. Miškas lyg ir visų, takas irgi visiems – niekam neužgintas, o kur nuo takoį tankumėlę pasukti – ne visi žinojo, taip ir turėjo savo vietas, nueis ten – ir prisipjaus kiek reikia; kad grybukas dar visai mažas – palaikys dieną kitą, paugdys. Jei kas ir pamatydavo netyčiomis ką iš takelio sliūkinant, nebuvo įprasta sekti, stebėti, šnipinėti – miškas didelis, visiems užteks, tik būk akylas ir ne gobšas.
Grybauti eidavo dideli ir maži, jauni ir seni. Grybus pagarbiai pažeme pjaudavo; pjūvio vietą nukritusiu lapu ar išpešta samana pridengdavo. Nebuvo įpročio grybus rauti, panešėjus kotus tašyti. Tokių nei žalių, nei raugtų ar džiovintų niekas ir nepirktų. Jei jau atsitikdavo kam miške be peilio grybą rasti – apsižiūrėdavo, skiedrelę susiieškodavo, jei ir tokios nerasdavo – smilga nusipjaudavo. Už taisalakonai, labanoriškiai beveik nežinojo visai negrybingų metų.
Būdavo nelabai derlingų ir ypač grybingų – kas ketvirti penkti vienokie ar kitokie išpuldavo. Bet ir pačiais negrybingaisiais sau ir parduoti grybų užtekdavo, ir salakonų, labanoriškių, minciškių grybai visada būdavo brangesni. Tiesa, smetoniniams metams įpusėjus atsirado lyg ir mokytų miškininkų, kurie rašė, esą grybo saugoti nereikia, jų sėklos tiek esą, kad vis tiek it amarų krėsti dygsta, kad grybus rauti reikia. Šaipėsi iš to mokslo supirkėjai
žydeliai ir sakydavo, kad kažkur toli, kur Varšuvon grybus parduoda, kuo ilgesniu kotu džiovina, tik už tuos grybus per pusę pigiau moka negu už gražius salakonų baravykus. Kraipė galvas seni grybautojai: negi galima su gyvu daiktu, kad ir grybu, negražiai elgtis? Žinoma, jei aptikai kur lepšį, iš koto bevirstantį, ir norėsi parsinešti sėklai, negi nuodėmė, kad kotą laužte nulauši ar kepurę numausi.
Tuomet buvo daug vienkiemių, buvo ir nuosavų nedidelių miškelių, – todėl ne vienas sugalvojo pusėje savo miško mokslingai rauti, o kitoje pusėje senoviškai pjauti. Apsijuokė tuokart mokslas: kur buvo rauta, gan greit vien musmirės ir lūželės ūmėdės beliko, ir ne vieniems metams taip. Vėliau beskaičiuodami gautus turtus pamatėme ir kitą skirtumą: paminčėj ar palabanorėj grybaudamas į kiemą įeisi – grybų derlumo ir baravykų dalies skirtumo
nematysi, o dzūkuos: jei baravykų, kaip ir derėtų, yra dešimta kepurinių grybų dalis, sodybos per penkis ar toliau kilometrų, o kuo arčiau kaimo ar viensėdžio, tuo baravykų mažiau. Dabar tokių skirtumų, deja, nebėra – ratuotieji visus miškus vienodai apniko.
Buvo miške grybų, buvo uogų, ir ne po truputį, o rink, kiek netingi, tik rytais reikia eiti – nei į šviesą, nei tiesiai prieš ją, pažemiui žiūrint. Ir per tą gražumą, kai, regis, būk ir džiaukis, pradeda puikuotis, ant plonų šakelių ar nutiestų
vielų tūptis kregždutės. Mažos, bet mielos paukštės – visada judrios, vikrios, dailios, tvarkingos, neklysdamos parodys giedrą ar lietų, mielos šnekūnės, bet ne rėksnės, jaukios, žmogaus nebijančios, lizdelius pastogėje susilipdančios. Lizdelyje, aišku, viena šeimyna, bet greta ir kelios sutaria, o kad vanagas pasirodo, atslenka žebenkštis, šeškas ar kiaunė arba žvirblis įsikrausto – ne tik tų namų, bet ir tolimos, visos taip puola, kad niekadėjui sprukt arba žūt tenka.
Gerai sutaria šeimininkai – gyvena kregždės, o kad namuose kas ne be taip darytis ima, kregždės apleidžia tuos namus, geruoju ar piktuoju, o kregždžių parodomi privengia ir tie, kurie niekam nusileisti nelinkę. Baisu minėti, bet šalinasi kregždės ir tų namų, kuriuos trenkia žaibas ar šiaip ištiks gaisras. Dėl barnių – nesunku suprasti: prie
kasdieninio darbo garsų kregždės pripratusios, o visokie triukšmai trikdo jų ramybę. Retai ir gaisrai kyla nei iš šio, nei iš to, dažniausiai įsiplieskia ten, kur įprastą darną ima keisti aplaidumas. Akyli paukšteliai, matyt, viską pastebi.
Sveikas, gyvenime! 